KVIEČIAME APLANKYTI PARODĄ „MAŽOJI SKULPTŪRA“
Parodos autorė Aušra Jasiukevičiūtė pristatydama parodą rašo:
„Ši paroda, tai dviejų kūrėjų bandymas kalbėti apie gyvenimą, jo mažus dalykus, pasakojant „dideles” istorijas, kuriant savas vidines erdves, kur būtų galima atsikvėpti, sustoti ir tiesiog stebėti kaip teka nerimas pro šalį, kaip lėtėja laikas.
Aš visada mėgau pasakoti istorijas ir taip pradėjau jas pasakoti bronzoje, kurdama „Pasaulių” ciklą, siekdama papasakoti apie kartų, tėvų ir vaikų, svetimųjų tarpusavio ryšius, malonumus ir rūpesčius. Stengdamasi „pamiršti” ko išmokau, ieškodama savo vidinio pajautimo, savo kalbėjimo būdo, nepaisydama meno madų ir tendencijų, per įvairias variacijas sėmiau iš pasakojimo šaltinio „vandenį”, kuriuo gaivinau savo išminties besiilginčią sielą ir perdėm nerimstantį protą…
Daumantas „atrado” nuostabų dalyką – dovanos artimam žmogui žanrą, dovaną gimstančią iš santykio, intencijos, būsenos, konkretaus žmogaus ir susijusią su gyvenimo virsmais-vestuvėmis, krikštynomis, gimtadieniais. Taip primindamas sau ir kitiems paprastą Gyvenimo stebuklą, jo ilgesį, poetiką, sąmoningai vengdamas kritikavimo, nagrinėjimo, prozos, kurios taip daug „girdime” aplinkui. Jis kuria erdves tarp, aplink,.. kas net neįvardinama, archetipiniu vaizdiniu, per švelnią ironiją vaizduodamas tai, ką atpažįstame, bet buvome pamiršę.
Mažoji skulptūra neįpareigoja, taip kaip monumentas, tačiau „medžiagos” pasipriešinimas didžiulis. Visgi šis dydis leidžia vaizduotei reikštis laisviau, lengviau, o neišmanymo klaidos kainuoja mažiau. Mes abu pastebėjome, jog menas nuo dydžio nepriklauso ir skulptorius gali kalbėti naudodamasis įvairiomis (ir juvelyrinėmis) raiškos galimybėmis, technologijomis, amatais, jei jo skulptūrinei minčiai to reikia. Todėl ir miniatiūra gali talpinti savyje visą skulptoriaus gyvenimą.
Norėdami šiek tiek pristatyti bronzos liejimo amatą rodome skulptūras su Liečiais. Tai „kraujagyslės” kuriomis teka karštas metalas, „pamaitindamas” visas vietas. Aušdamas virsta „žieve”, kurią kartais tenka nudrožti, poliruoti ir/ar patinuoti.. Metalas labai gyvas ir keičiasi greitai, kaip viskas aplink. Kaip ir žmogus jis patiria daug virsmų…
Tačiau šiuose darbuose svarbiausia mintis, pasakojimas ir intencija, o visa skulptūros plastika yra tik indas jiems talpinti ir saugoti“.
Menotyrininkės Ingos Radavičiūtės spontaniškos mintys ir pastebėjimai:
„Grįžkime į pradžių pradžią… Kai tik buvo sukurtas nuostabus, dar žmonijai nepažintas pasaulis, kupinas pavojų, mitais ir simboliais apipintų gamtos reiškinių. Žemė, vanduo ir saulė. Vien šie elementai apipinti padavimais, legendomis, fantastiškais pasakojimais ir menamais prisiminimais. Užtenka naktį pažvelgti į dangų, žvaigždėtą, beribį… kad pasijustum, jog esi tik mažas mažas sraigtelis kažko didingo ir paslaptingo.
Keitėsi pasaulis, o su juo – trapūs žmonių likimai. Jie kovėsi už savo būtį akmenimis, ietimis, kalavijais… Pasitelkė išmanumą ir žinias. Deja, vėliau žmonės patys sau priešai pasidarė. Kol atsigręžė į save, į savo šeimą ir kertinius moralinius principus. Galų gale juk yra tik ji ir jis.
Tik žvilgtelėjus į menininkų darbus, gali pajusti tą pirmapradį, gaivališką žmogaus ir pasaulio trapumą, susipynusį su energetine jėga, kuri tarsi vulkanas – gali bet kur ir bet kada išsiveržti iš vidaus arba , šiuo atveju, iš metalo. Itin stipri aura sklinda žvelgiant į vyro ir moters siluetus. Tai tarsi In ir Jang – du visur randami priešingi, tačiau vienas kitą papildantys pradai. In yra siejamas su tamsa, pasyvumu, moteriškumu, naktimi; Jang yra šviesus, aktyvus, vyriškas, susijęs su diena. Jie kartu – tai harmoninga visuma, kurią aprėpia beribė visata“.
