Australijos lietuvių „Poezijos ir prozos lakštai” Šilutėje

2013 m. balandžio 17 d., Virginija Veiverienė

Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje lankėsi svečiai: žurnalistė kraštietė Lilija Valatkienė ir Vytautas Juška – 50 savo gyvenimo metų siejantis su Australija, 2 pastaruosius metus – su Lietuva. Pamaryje V. Juška pirmą kartą svečiavosi 2009 m. Literatūros, knygos mylėtoją tuokart viliojo pažinti ir didžiausią Pamario biblioteką. Viešoji biblioteka, jos šviečiamoji, informacinė ir kultūrinė veikla padarė gilų įspūdį. Svečią lydėjusi L. Valatkienė pripažino, kad tai įtakojo jo sprendimą pateikti bibliotekai ir jos lankytojams literatūrinę staigmeną-dovaną – Australijoje, Sidnėjuje, 1970-1973 m. leistą serialinį leidinį „Poezijos ir prozos lakštai”. Spaudinius redagavo ir savo lėšomis leido Australijos lietuvių visuomenės veikėjai – rašytojas, vertėjas ir dailininkas Jurgis Janavičius ir poetas, žurnalistas Juozas Almis Jūragis.

Iš tuo laikotarpiu išleistų 6 literatūrinių lakštų V. Juškai pavyko įsigyti 5, kuriuos ir dovanojo šilutiškiams. Leidimo metu šie spaudiniai turėjo savo misiją – ideologiniams kivirčams lydint pirmąjį Australijoje lietuvių kalba ėjusį savaitraštį „Mūsų pastogė”, išeivijoje atsiradusią literatūrinę spragą užpildė „Poezijos ir prozos lakštai”. Tuo metu tai buvo išskirtinis lietuviško žodžio sklaidos ir raiškos būdas bei forma. Dovanoti spaudiniai iliustruoja 7-ojo dešimtmečio pradžios egzodo literatūros savastį, kultūrinę aplinką. Kiek „Poezijos ir prozos lakštų” šiuo metu likę – neaišku, spėjama, kad nedaug. „Supratau, kad tai negali pražūti. Šiandien, čia, tas supratimas baigiasi, kai perduodu juos bibliotekai”, – teigė V. Juška. Jo nuomone, bet kurioje pasaulio šalyje sukurta lituanika turi būti sugrąžinta į Lietuvą. Kitaip liekame skurdesni: tiek išeivija, tiek Lietuva. Politinę, kultūrinę ir literatūrinę vertę turinčių spaudinių išliekamosios vertės V. Juška nedrįso prognozuoti: „Tegul bus išaiškinta jų vertė Lietuvos kultūrai laiko tėkmėje”.
Pirmasis „Poezijos ir prozos lakštas” skirtas poetui ir rašytojui, „Lietuviškų fortepijonų” autoriui Johanesui Bobrovskiui (Johannes Bobrowski), jaunystę praleidusiam Vilkyškių apylinkėse (Pagėgių sav.), kurių vaizdai bei žmonės dažnai būdavo kūrybos įkvėpimo šaltiniu. Antrasis lakštas pristato Australijos lietuvių poetus ir jų kūrybą. Greta kitų literatų publikuojamos Žemaičių Naumiesčio apylinkėse, Sugintų kaime, gimusios, 1935-1936 m. Vilkyčiuose veikusioje Klaipėdos krašto mokyklų draugijos išlaikomoje privačioje lietuvių mokykloje mokytojavusios rašytojos Marijos Irenos Siliūtės-Malakūnienės eilės. Trečiojo lakšto V. Juškai nepavyko įsigyti. Ketvirtasis skirtas rašytojui, žurnalistui Vincui Kazokui, knygą prilyginusiam duonai, kurios pasiilgstama ir siekiama, kai alkstama. Penktasis „Poezijos ir prozos lakštas” – aktorės Ksenijos Dauguvietytės fragmentai apie Kauno valstybinio teatro dramos studiją, pokalbiai su tėvu, režisieriumi Borisu Dauguviečiu, jaunystėje nulėmę aktorės pasirinkimą. Šmaikštus „Lietuviškų keiksmažodžių” iliustruotas lakštas pristato tautos folklore pasitaikančius pajuokavimus, keiksmus: kad tave zuikis subadytų ir pan.
Bibliotekininkai nutarė rudeniop pakviesti visus šilutiškius susitikti su dovanos autoriumi V. Juška, kartu pamąstyti ir padiskutuoti apie Australijos lietuvių tautiškumo puoselėjimą, šiuolaikinės literatūros paskirtį ir įtaką formuojant tautinę savimonę bei kitas žmogiškąsias vertybes.