Julių Ulbą prisimenant: „Laikas viską sudėlioja”
2013 m. balandžio 17 d., Dalia Pupšytė
Šeštadienį, balandžio 13-osios popietę, Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos konferencijų salėje rinkosi senjorai šilutiškiai, kur buvo pristatyta prisiminimų knyga „Laikas viską sudėlioja. Julių Ulbą (1929 –2012) prisimenant”. Susitikime dalyvavo knygos iniciatorė ir sudarytoja Neringa Ulbaitė, J. Ulbos bičiuliai, artimi pažįstami, bendražygiai, kolegos, septyniasdešimtaisiais-aštuoniasdešimtaisiais metais kartu dirbę įvairiose Šilutės rajono institucijose.
„Niekuomet nesigailėjau, kad buvau atkeltas dirbti čia, kur unikali krašto istorija, labai graži gamta, darbštūs, pareigingi, mėgstantys kultūrą, grožį žmonės, bręstantis ir subrendęs atžalynas – jaunimas.” Taip Šilutės kraštą tapusiais namais savo prisiminimuose apibūdina 15-os savo gyvenimo metų tarpsnį Pamario kraštui pašventęs Julius Ulba.
Prisiminimų knyga sudaryta iš kelių dalių: paties Juliaus Ulbos prisiminimai iš vaikystės, šeimos biografija bei prisiminimai apie Šilutę, jos žmones ir Pamario švyturį – Juknaičius, kurie, anot J. Ulbos, garsino Šilutės vardą toli už Lietuvos ribų. Taip pat knygoje pateikti dukters Neringos prisiminimai apie tėtį ir kolegų mintys apie Juliaus Ulbos asmenybę, jo darbus, bendravimą su žmonėmis.
Apie tuometinį Šilutės rajono partijos komiteto pirmąjį sekretorių J. Ulbą prisiminimais dalinosi Zigmantas Dokšas, Antanas Venckus, Alfonsas Pekarskas, Aleksas Kvederis, Algimantas Dukauskas, Zigmantas Locaitis, Neringos Ulbaitės klasės auklėtojas, mokytojas Algirdas Navickas, viešnia iš Vilniaus Lilija Valatkienė, šilutiškiai, pedagogai Dalia ir Anatolijus Žibaičiai bei Aldona Endzinienė. Baigiamuosius žodžius tarė J. Ulbos žmona Valerija. Visi pasisakiusieji prisiminė, kokiomis aplinkybėmis teko pažinti J. Ulbą, koks ryšys juos siejo su to meto Šilutės rajono vadovu, kurį apibūdino kaip korektišką, intelektualų, gana reiklų ir visada tolerantišką asmenybę.
„Neeilinis žmogus!”, – taip J. Ulbą prisiminė Z. Dokšas. „Mokėjo ir pabarti, ir atleisti. Nors užėmė aukštas pareigas, tačiau su žmonėmis bendravo kaip su sau lygiais. Knyga pasirodė laiku, gal ne itin stora, bet paliko J. Ulbos pėdsakus, įamžino jo įgyvendintus darbus Šilutės krašte. J. Ulba buvo kitoks. Jam rūpėjo Šilutės krašto kultūra: mokyklos, bibliotekos, kultūros namai, todėl domėjosi šių įstaigų statybomis ir remonto darbais. Baigęs Vilniaus Universitete lituanistikos studijas, dažnai kalbėdavo apie kultūrą, studijų draugus – J. Marcinkevičių, A. Maldonį, A. Baltakį. Jam rūpėjo žmogus: kiek Juknaičiuose gimė vaikų, kiek knygų pardavė knygynas, kiek mokyklos turi priestatų. J. Ulba daugeliui žmonių padėjo darbais ir patarimais. Visada jį prisimenu ne kaip partijos sekretorių, o kaip žmogų, kurio šviesus atminimas man brangus.”
Atsisveikindama Neringa Ulbaitė visiems susirinkusiems dovanojo po J. Ulbos prisiminimų knygą, dėkojo už šiltą priėmimą Šilutėje, už gražius kolegų žodžius, dedikuotus prisimenant tėtį, taip pat skyrė ypatingą padėką rėmėjams, prisidėjusiems prie knygos leidybos.
{gallery}documents/2013/2013-04-17_Ulba{/gallery}