Kuršių nerija – tobula

Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje liepos 5 d. pristatyta knyga „Kuršių nerija kaip sąžinė“. Renginys buvo skirtas Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienai paminėti.

Dvejų metų darbas
Į susitikimą atvykusius šilutiškius bibliotekininkė Virginija Degutienė supažindino su vakaro svečiais – teksto autoriumi filosofu, publicistu dr. Arvydu Juozaičiu ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direktore Aušra Feser. Nacionalinio parko vadovė papasakojo, kad knyga „Kuršių nerija kaip sąžinė“ – tai Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos dvejų kūrybinių metų rezultatas.
„Rengdami šią knygą, norėjome ir turėjome parodyti Kuršių nerijos, kaip UNESCO Pasaulio paveldo vietovės, vertybes, atitekusias dviem valstybėms. Kadangi lėšų nebuvo daug, o norėjosi skaitytojui pateikti informatyvų tekstą ir gražias iliustracijas, penkios nacionalinio parko darbuotojos nuvykome pas filosofą Arvydą Juozaitį, kuris keletą metų dirbo Lietuvos generalinio konsulato kultūros etašė Kaliningrado srityje. Mums atsakyti buvo neįmanoma…“ – kalbėjo Aušra Feser.

Cituoti gražiausi tekstai
Laikydama rankose prieš pusmetį pasirodžiusią knygą, Aušra Feser kalbėjo, kad kiekvienas žmogus, važiuodamas į Kuršių neriją, renkasi, ką jis ten veiks – maudysis, vaikščios, grožėsis kopomis ir jūra. O gal žvelgs į praeitį.
„Kiekvienas, atvažiavęs pas mus į Kuršių neriją, vienintelę salą, į kurią nėra pastatyta tilto, yra laukiamas ir kviečiamas atvykti ir vėl. Ir šiandien negaliu atsidžiaugti tais tekstais, kuriuos sudėjome į knygą. Prieš suteikdama žodį gerbiamam filosofui, paskaitysiu ir jums ištraukų“, – kalbėjo A. Feser.
„Pasaulis čia be jokių išlygų yra geresnis negu civilizacijos židiniuose; laikas čia jaučiamas ir girdimas, jis net kvepia sakais ir smėliu. Laiką čia galima paliesti, kaip palieti artimo žmogaus veidą. Laikas čia alsuoja, o ne dūsauja kaip miestuose ir priemiesčiuose. Čia atsidūrus liežuvis neapsiverčia pasakyti: „Laikas – tai pinigai“. Viena diena, praleista Kuršių nerijoje, virsta dviem dienomis, o į pavakarę – ir trim, ir keturiom. Amžinybės šešėlis čia krenta ant kiekvienos dienos. Ir žmogus be jokio skausmo visai nejučia sau ištari: „Jeigu mirsiu tuojau pat, nenutiks nieko nuostabaus. Nes amžinybė jau užklojo mane“ (10 p.).
„Čia, kaip retai kur Europoje, žmogus mato ir išgyvena tikrą gamtos teatrą, metų laikų kaitą. Čia dangūs surežisavo dramą, kurioje mėnuo keičia mėnesį skambant vis kitai jūros ir smėlynų muzikai. Gamtos rūstybė čia karaliauja didžiąją metų dalį, mažiausiai septynis mėnesius. Tačiau ir saulėtų dienų čia daugiau negu kontinente“, – skambėjo ištrauka iš knygos 21 puslapio. O kad suprastume pavadinimą, A. Feser pasiūlė būtinai perskaityti knygą.
„… nebegaliu be jos gyventi“
Prieš pradėdamas pasakoti apie knygos tekstų rašymą, A. Juozaitis pasiteiravo susirinkusiųjų, ar dažnai nuvažiuoja, tai yra nuplaukia į Nidą. Anot svečio, šilutiškiai turėtų džiaugtis, jog dabar gali tiesiai iš Šilutės keliauti į Kuršių neriją. Papasakojo, kad nebuvo lengva iš viso savo žinių bagažo atrinkti svarbiausius dalykus, kurie pateko į knygą. Pasidžiaugė, kad štai jau 17 metų Kuršių nerija įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. „Mūsų santykis su Kuršių nerija – tai mūsų sielos balso skambėjimas, sąžinės išbandymas. … Lietuvoje kaitinama viena didžiausių kapitalo ambicijų – tilto į Kuršių neriją statyba. Rusijos pusėje nuolat atgimsta ketinimai ir projektai paversti pietinę dalį Maskvos pinigais maitinamų viešbučių bei pramogų zonos oaze. Žinoma, visiems šitiems projektams tapus tikrove, UNESCO vėliavą tektų nuleisti…“ – kalbėjo knygos autorius.

Kuršių nerija istorijos verpetuose
Pasakodamas apie knygos rašymą, A. Juozaitis akcentavo, kad šalia jo sukurtų tekstų yra laužtiniuose skliaustuose Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojų parengti faktiniai–istoriniai intarpai: „Be visų šitų istorinių faktų būtų sunku įsivaizduoti, ką teko patirti Kuršių nerijoje gyvenusiems žmonėms ir pačioms kopoms, kuriose buvo įsikūrusios gyvenvietės ir miesteliai, ir Karaliaučius, suvaidinęs svarbų vaidmenį anų laikų kultūrai, išugdęs daug nuostabių žmonių“.
Susitikimo dalyviams A. Juozaitis papasakojo, koks svarbus buvo tuo metu Kuršių nerijoje gyvenusių ir pasiaukojamai dirbusių žmonių indėlis saugant kopas. „Po to, kai iki XVIII a. antrosios pusės, keliaujančios kopos palaidojo keturiolika kaimų, jas galėjo išsaugoti tik vienintelis dalykas – medžiai. Palaiminti šio Rytprūsių kaimo žmonės – jiems buvo lemta pažaboti stichiją. Žmogaus proto ir rankų pergalės vaisiais mes džiaugiamės ir dabar“, – kalbėjo Arvydas Juozaitis.
Svečias prisiminė, kad viename iš užpustytų kaimų gimė Liudvikas Rėza, vėliau tapęs Karaliaučiaus universiteto profesoriumi ir rektoriumi. Prisimintas ir garsios kino režisierės Leni Ryfenštal 1938 m. sukurtas ideologinis dokumentinis–meninis filmas „Olimpija“ apie 1936 metų Berlyno olimpines žaidynes. „Ir dabar galime pasigrožėti, kaip smėlynų ir saulės laidos fone tvirti jauni geriausios tautos kūnai plastiškai banguoja kartu su Kuršių nerijos žolynais. Ir visa tai kalba apie senovės Graikijos civilizaciją“, – kalbėjo Arvydas Juozaitis.
Kuršių nerija įdomi net kosmonautams
A. Juozaitis papasakojo, kad sovietų kosmonautai prieš skrydį į kosmosą būdavo vežami į Kuršių neriją, kad… į kosmosą „išsineštų“ Nerijos vaizdų ir pasisemtų stiprybės. Kalbėdamas apie tai, kodėl buvo pasirinkta tokia nuotrauka viršeliui, svečias sakė, kad ne atsitiktinai: „Lapė, stovėdama senovinių relikvijų ir gamtos fone, tarsi sako: „Pabandykite ką nors padaryti. Visa tai reikia išsaugoti“.
Buvo prisiminti žmonės, kuriems teko lankytis Kuršių nerijoje ir vienaip ar kitaip padaryti įtaką šio žemės dryžio likimui. A. Juozaitis pasidalijo įžvalgomis apie gamtosaugininką Viktorą Bergą, 1945-1947 m. dirbusį Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininku. „Jo pastangomis 1957 m. atnaujinta žurnalo „Mūsų girios“ leidyba, 1960 m. įsteigta Lietuvos gamtos apsaugos draugija. Jis nebuvo abejingas Kuršių nerijos likimui“, – pasakojo A. Juozaitis.

Besidomintieji filosofo kūryba teiravosi, kuo šiandien jis gyvenąs, ką šiandien berašąs?
A. Juozaitis papasakojo, kad nors ir daug dirba, vis tiek randa laiko gerai knygai, mėgstamai televizijos laidai. Šiandien skaitąs Kazį Binkį, Petrą Cvirką… Išsakė savo požiūrį į emigraciją: „Pirmoji banga – tai buvo noras išvengti raganų medžioklės. Antroji – lietuvių noras kažką daugiau patirti svetur negu gali patirti gimtinėje. Anksčiau mums reikėjo laisvės ir nepriklausomybės, o šiandien, akivaizdu, – tik laisvės“. Sakė šiuo metu rašantis knygą apie Imanuelį Kantą (Immanuel Kant, 1724-1804 m., aut. pastaba) – lietuvių kilmės Prūsijos filosofą, klasikinės vokiečių filosofijos pradininką.
Pasirašydamas skaitytojų įsigytose knygose, autorius pasidžiaugė turintis savo skaitytojų ir klausytojų ratą: „Matau daug pažįstamų veidų…“

Birutė Morkevičienė

Plačiau skaitykite čia