Vaikai klausosi žemaičių pasakos apie žąsį ir vištą

Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Juknaičių filiale rugsėjo 29 dieną vyko lietuvių kalbos tarmių pamokėlė. Joje dalyvavo Juknaičių vaikų dienos centro auklėtiniai.

Bibliotekininkė pažintį su lietuvių kalbos tarmėmis pradėjo pokalbiu apie tarmių reikšmę, paminėjo, kad skiriamos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, kad tarmės dar skirstomos į patarmes, šios – į šnektas, pašnektes.

Lietuvių kalbos tarmės susiskaidė į smulkesnes patarmes, šnektas, pašnektes, nes dauguma gyventojų buvo kaimo žmonės, jie ilgą laiką gyveno sėsliai, mažai keliavo ir nebendravo su tolimesnių vietų žmonėmis. Tai kalbos atmainos, kurios buvo skirtos tarpusavyje bendrauti kasdieninėje buityje, perteikti įspūdžius, rūpesčius ir emocijas. Vėliau dėl pagerėjusio susisiekimo, dėl didelių kultūros, švietimo pokyčių, suaktyvėjus žmonių bendravimui tarminių ypatybių pradėta vengti, tarmės ėmė nykti ir panašėti.

Išklausius liaudies pasakų (aukštaičių apie melagius, žemaičių apie žąsį ir vištą, suvalkiečių apie volungę) bibliotekininkė mokiniams paskaitė dzūkų tarme parašytą eiliuotą kūrinį „Pasaka apie bobulį ir dziedulį“. Dzūkų tarmėje – daug nežinomų žodžių ir neįprasto jų skambesio, todėl vaikams nebuvo lengva suprasti apie ką pasakoja autorius. Jiems reikėjo pasakyti dzūkiškų žodžių paaiškinimus (pvz., zupė, rozų, padlagės, dziegorius, skadai, guzikai, gurinys, kt.). Atspėti žodžių reikšmes nebuvo taip lengva, vaikai tarėsi tarpusavyje. Bibliotekininkė paaiškino tų žodžių reikšmes, kurių susirinkusieji nesuprato.

Aišku tik viena, kad reikia populiarinti tarmes, palaikyti jų gyvybingumą, vartojimo tradicijas, nes tarmiškai ištartas žodis yra turtingesnis, skambesnis ir jaukesnis.

Rasa Vaičiulienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Juknaičių filialo bibliotekininkė

Vaikai klausosi suvalkiečių pasakos apie volungę

Spausdinti
Facebook komentarai