Paroda

Ukrainos menininkų, rezidavusių Kintų meno Rezidencijoje paroda

Su begaliniu jauduliu ir įtampa visi stebime kas vyksta Ukrainoje. Visi galvojame, kaip galėtume prisidėti prie šventos Ukrainos tautos kovos už šviesą.

Kintuose, Kintų Meno Rezidencijoje praėjusią vasarą vyko pleneras- „ Mažoji Lietuva- istorijos versmė“ kurio užmanymas buvo fiksuoti mūsų krašto architektūros paminklus, gamtos peizažus ir sudėti viską į gražią parodą, kuri bus skirta Mažosios Lietuvos prijungimo prie Lietuvos 100-čiui. Tema istorinė, plati; kad įvairiau ją atliepti mes, sudėtingomis pandemijos sąlygomis, pasikvietėme dailininkų ir iš Ukrainos. Šiandien, tokių įvykių sukūryje negalime laikyti šių darbų „sandėliukyje“ kol atsiras proga juos vėl pateikti lankytojų auditorijai. Todėl su didžiausiu džiaugsmu dėkojame Šilutės  F. Bajoraičio bibliotekai, priėmusiai nedidelę, bet labai aktualią ukrainiečių dailininkų parodą ekspozicijai bibliotekos I aukšte, kuri veiks iki gegužės 1 dienos.  Darbuose atsispindi  ir Šilutės miesto istoriniai pastatai, tiltas, bažnyčia.

Skaitytojų dėmesiui mes ne tik norime pristatyti dailininkus, tačiau juos paprašėme parašyti laiškus mums. Manau, tai svarbu mums išgirsti, pamatyti, suprasti ką jaučia menininkai, kurie skleidę tik gėrį aplink save atsidūrė tokioje situacijoje.

Jauniausia dailininkė Oksana Svizhak  iš Kijevo rašo : „ Mano gyvenimas buvo padalintas į prieš ir po vasario 24 d., 5 val. Man paskambino sesuo ir pasakė, kad bombarduojamas Boryspilio oro uostas. Smegenys atsisakė tuo tikėti ir beviltiškai išstūmė mintį „pradžia“. Tada pradėjo skambėti draugai, visi buvo sutrikę ir chaotiškai bandė suprasti, kas vyksta. Mano vyras atidarė langą ir išgirdome sprogimus, supratome, kad jie bombarduoja Zhuliany, kitą netoli nuo mūsų esantį oro uostą …

Nuo to ryto praėjo 9 dienos ir atrodo, kad praėjo visas gyvenimas. Pastarąjį mėnesį gyvenome artėjančio karo šešėlyje. Bet aš, kaip ir daugelis, išvariau šią gresiančią mums grėsmę, tai atrodė tiesiog neįmanoma šiuolaikiniame pasaulyje, Europos centre. Spaudoje skaičiau aliarmo atvejų sąrašus, su draugais ir mokiniais aptarinėjome, kokia išpuolio tikimybė. Net sugalvojome kažkokius planus, bandėme skaičiuoti tikimybę, bet paaiškėjo, kad tam visai nesame pasiruošę. Nei psichiškai, nei fiziškai. Ir niekas niekada nebus pasiruošęs, tam neįmanoma pasiruošti. Iš Kijevo išvykti neplanavome, todėl iš namų pasiėmiau minimaliai daiktų, tik pačius būtiniausius. Tada jie nuėjo į mano dailės studiją ir atėmė žuvį, vardu Matisas .Jei žinočiau, kad visiems laikams atsisveikinu su namais, dirbtuvėmis, paveikslais, visais man svarbiais daiktais, vyras nebūtų manęs iš ten ištraukęs, būčiau likusi verkti. Viltis sugrįžti vis dar gyvena manyje, nenoriu jos prarasti, bet ji tirpsta kiekvieną dieną …

Kitos dienos buvo skausmingos, kankinamos baimės ir miego trūkumo. Kiekvienas ukrainietis tiesiogine to žodžio prasme yra prilipęs prie telefonų ekranų. Kas minutę žinoti naujienas, skambintis su artimaisiais ir draugais, žinoti, kad jie gyvi, palaikyti vieni kitus per socialinius tinklus, padėti vieni kitiems tapo kiekvieno iš mūsų tikslu. Mes nežinome, kurią savaitės dieną, kokią datą, skaičiavimas prasidėjo nuo nulio, nuo Rusijos puolimo Ukrainoje dienos: 1 karo diena, 2 karo diena, 3 ir 4 …. Per šias dienas buvo subombarduoti Charkovas, Kijevas, Chersonas, Černigovas… ir daugelis kitų Ukrainos miestų, žuvo ir miršta civiliai Ukrainos gyventojai. Kasdien parašau, skambinu artimiesiems, bandau pasižiūrėti, kas aktyvūs socialiniuose tinkluose, jei aktyvūs, vadinasi, gyvi. Kiekvienas iš mūsų tapo kariu, savanoriu, kažkas audžia kamufliažinius tinklus, kažkas kepa duoną ir renka maistą, vakarų regionai susitinka ir padeda apgyvendinti ukrainiečius, bėgančius iš pavojingų taškų. Skaitau ir klausausi draugų iš Charkovo ir Chersono pasakojimų ir man baisu, ką jiems teko ištverti. Bet daugelis lieka savo vietose, savo namuose ir butuose, aš galiu tik melstis ir padėti čia vietoje. Bijau užmigti ir nepabusti, dabar visoje Ukrainoje ūžia sirenos, nėra nei vieno miesto, kuris būtų visiškai saugus. Anksčiau planavau savo ateitį, žinojau, ką veiksiu šią savaitę, po mėnesio, vasarą. Dabar aš nežinau, kur būsiu rytoj.

Rašydama šias eilutes stengiuosi prisiminti visus šiomis dienomis vykusius įvykius. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad blogis gali taip sparčiai daugintis ir plisti, karas neturi logikos ir empatijos. Esu tikra, kad jie nesustos tik Ukrainoje, tai yra grėsmė visam pasauliui, visiems artimiausiems kaimynams. Rusai užgrobė Zaporožės atominę elektrinę, užgrobė Černobylio atominę elektrinę, tai yra tiesioginė grėsmė taikai. Ir tik pasaulis gali juos sustabdyti, tik visi kartu. Dabar mes prašome uždaro dangaus zonos virš Ukrainos, tai išgelbės tūkstančius gyvybių, jei ne daugiau. Dabar tai yra pagrindinė mūsų viltis.“

Dailininkė Oksana Svizhak yra mokiusis T. G. Ševčenkos valstybinėje dailės vidurinėje mokykloje, tapybos skyriuje bei baigusi Ukrainos  Nacionalinę dailės ir architektūros akademiją, prof. V. Hurin studiją. Nuo 2010 metų yra Ukrainos tapytojų sąjungos narė bei Kijevo nacionalinio technologijų ir dizaino universiteto dėstytoja.

 

Kita dailininkė Irina Gresyk iš Zaporožės , baigė Dniepropetrovsko valstybinę meno mokyklą ir Lvovo valstybinį taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą.

Dailininkė yra Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos (NAUU) narė ( nuo 1988 m.), Ukrainos nacionalinės menininkų sąjungos Zaporožės organizacijos pirmininkė bei įvertinta kaip Nusipelnusi Ukrainos menininkė ( nuo 2006 m.)

IrinaDailininkė  Irina Gresyk rašo mums:“ Apie karo galimybę mus įspėjo ir Ukrainos kariniai ekspertai, ir tarptautiniai!

Karas tarp Rusijos ir Ukrainos prasidėjo 2014 metais aneksavus Krymą, su agresija Donecke ir Luganske.

Plataus masto Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tapo įmanoma tik tyliai pritarus Rusijos žmonėms!

Šiandien, 2022-03-04 – devintoji karo diena! Į mane kreipiasi dešimtys žmonių, menininkai iš įvairių pasaulio šalių, su kuriais kažkada buvau pleneruose, parodose, meno projektuose, visų net iš matymo neprisimenu! Į juos visi siūlo atvykti su giminėmis, draugais, pažįstamais.

Visas pasaulis su pasipiktinimu stebi, kaip Rusijos kariai sprogdina gyvenamuosius rajonus, vaikų namus, gimdymo namus Ukrainoje!

Ir tik rusai, net inteligentijos atstovai, rašo, kad „tai dviejų kaimyninių tautų susidūrimas“, pamiršdami, kad į suverenios Ukrainos valstybės teritoriją šaudo rusų tankai ir rusų kareiviai.

Ta pati „inteligentija“ kalba apie tai, kaip svarbu, kad artimieji ir jų pačių vaikai būtų gyvi ir sveiki!

O kaip ne savo?

Tik tyliai sutikus Rusijos gyventojams šis karas tapo įmanomas!

Putinas buvo įsitikinęs, kad per dvi savaites nugalės Ukrainą.

Visas pasaulis manė, kad Ukraina silpna ir po kelių dienų kris ant kelių.

Mūsų kariuomenės didvyriškumas, civilių gyventojų sanglauda – sukrėtė pasaulį! Moterys ir vaikai išeina iš namų tik tada, kai „didysis brolis“ padega namus!

Mano brangūs draugai, kurie kviečia mane su šeima ir draugais pas save! Dėkoju jums visiems ir žemai lenkiuosi už jūsų užuojautą!

Aš noriu gyventi savo žemėje!

Tikiu savo tėvyne!

Šlovė Ukrainai!

Ukraina virš visko!“

 

Štai tokiais žodžiais kalba žmonės, dar visai neseniai tapę mūsų ramų ir laimingą gyvenimą, važinėję ir vaikščioję po siauras Šilutės gatveles, lankęsi Mingės kaime, Nidoje, rezidavę Kintuose, Kintų Meno rezidencijoje.

Dailininkas Ihor Vasilevskyj mums neparašė, jis gyvena Lucko mieste, kuris taip pat yra labai apšaudomas. Labai tikimės, kad jis yra gyvas ir sveikas.

Kviečiame aplankyti parodą; jeigu kiltų noras paaukoti Ukrainai nuperkant dailininkų darbus – prašome susisiekti su mumis el. paštu: kintai.arts@gmail.com  Auka bus pervedama į organizaciją Blue/Yellow.

Paroda

Spausdinti
Facebook komentarai