Bibliotekoje pristatyta nauja knyga apie rašytoją Ievą Simonaitytę
Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje balandžio 21 dieną vyko susitikimas su kraštiete rašytoja Edita Barauskiene ir jos naujausios knygos „Kovingoji Ėvė: kaip Ieva Simonaitytė gynė lietuviškumą ir gentainius“ pristatymas. Kartu su knygos autore renginyje dalyvavo leidyklos „Eglė“ (Klaipėda) atstovai: knygos redaktorė Eglė Zalatoriūtė bei leidyklos direktorius Antanas Stanevičius. Susitikimą vedė lituanistė Daiva Trijonienė.
E. Barauskienė savo pasisakymą apie knygą pradėjo aptardama tapatybės problematiką Klaipėdos krašte. Natūralu, kad ilgus amžius gyvendami Prūsų valdžioje, vokiškosios aplinkos veikiami, neturėdami tiesioginių ryšių su Didžiąja Lietuva, be to, dar ir savo tikyba nuo pastarųjų skirdamiesi, dalis Klaipėdos krašto lietuvių ilgainiui tiek savo kalba, tiek įsitikinimais nutolo nuo savo prigimtinės kultūros. Ne vienam tuo metu iškilo dilema: kuo save laikyti – vokiečiu ar lietuviu? Ne kartą ir pačiai I. Simonaitytei teko svarstyti, kas ji ir su kuo ji. Bent minimali savo paties pojūčių, sąmoningumo analizė, asmeninės patirties refleksija, mąstymas apie supančios tikrovės kilmę ir priežastį padeda teisingai pasirinkti tikslus, organizuoti savo veiksmus. Tad ir I. Simonaitytei vidinių pastangų dėka pavyko išlaikyti lietuviškumą ir iki pat gyvenimo pabaigos ginti jį ir savo gentainius. Rašytojai jos kūryba buvo būdas susigrumti tiek su savo pačios nelengvu likimu, tiek kovoti už lietuvių teises.
Knygos redaktorė E. Zalatoriūtė paminėjo, jog knyga „Kovingoji Ėvė“ atsirado per rekordiškai trumpą laiką – pora mėnesių. Ir tai dėka pačios autorės, nes E. Barauskienė turi sukaupusi tiek vertingos medžiagos ir istorijų, jog įmanoma knygą išleisti per neįmanomai trumpą laikotarpį.
Gausiai nuotraukomis iliustruotoje knygoje susipažįstame su kiek kitokia I. Simonaityte: visuomenininke, lietuviškumo puoselėtoja ir gentainių gynėja, parodant ją kaip gyvą asmenybę su įvairiomis silpnybėmis ir kartu su jos stiprybėmis, laimingą ir nelaimingą, nostalgišką, kartais dejuojančią dėl įvairiausių kūno negalių, bet išlaikančią dvasios stiprybę.
Redaktorė knygą priskyrė atkuriamosios dokumentikos žanrui. „Esame pavargę nuo sausos istoriografijos, sausų faktų, datų, pavardžių, tikslių įvykių. E. Barauskienė knygoje išlaiko jai būdingą rašymo stilių: mokėjimas tobulai nupiešti vaizdą, susitapatinti su įvykiais, aprašomais herojais, įsijausti, atrodo, kad tu neskaitai, o kinematografiškai matai reginį ir galvoji, jog viskas tikriausiai taip ir buvo“, – kalbėjo E. Zalatoriūtė.
Susitikimo metu kalbėta ir apie kitais metais minimą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-metį. Leidyklos „Eglė“ vadovas A. Stanevičius išsakė mintis, kad I. Simonaitytė buvo tarp tų aktyvių Klaipėdos krašto žmonių, kurie palaikė ir siekė Lietuvos susivienijimo. Susitikimo metu daug diskutuota apie žmogaus pasirinkimo (ne)laisvę atstovauti savo tautą, savo įsitikinimus, apie gebėjimą protingai ir teisingai pasirinkti keičiantis politinėms santvarkoms bei valdžioms, ką teko patirti ir pačiai I. Simonaitytei. Svečias pasidalino ir įvairiomis istorijomis iš I. Simonaitytės gyvenimo, jos bendravimo ypatumais su žymiais to meto kultūros, visuomenės veikėjais.
Naująja E. Barauskienės knyga renginio metu džiaugėsi ir dėkojo Šilutės trečiojo amžiaus universiteto literatų būrelio nariai. Zina Kuzminskaitė perskaitė jautrų literatės Vidos Tarozienės eilėraštį „Ėvei, Ėtmės dukteriai“, gimusį apsilankymų I. Simonaitytės atminimo vietose metu. Knygos autorei dėkojo ir kiti renginio dalyviai, o pati E. Barauskienė išsakė padėką knygos leidimą rėmusiai LR Kultūros ministerijai.
Finaliniu renginio akcentu tapo menininkės Raimos Zander bareljefo „Ievos Simonaitytės portretas“, sukurto autorei besimokant Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, aptarimas. Galbūt 1982-aisiais tai buvo pirmasis menininkės susitikimas su Klaipėdos krašto kultūra, o prieš porą mėnesių likimas atvedė R. Zander gyventi į Pamario žemę.
