Renginio akimirka

Po tuo pačiu dangumi

Turiu puikią progą papasakoti apie žmogų – Birutę Morkevičienę, ką tik atšventusią jubiliejinį gimtadienį. Pirmiausia apie tą jubiliejinį gimtadienį, sutapusį su šv. Valentino diena. Nori tikėk, nori netikėk, bet diena, o gal ir žvaigždės vis tik lemia asmens gyvenimą. Vadinasi, Birutės gyvenimas, kasmet primenant, yra pažymėtas meile. Ne kartą girdėjau, kad tėvai savo dukterį labai mylėję ir vardą ne šiaip sau prabėgom rinko, o pagalvojo apie kilnumą – Birutė. Nors kunigaikštis ir nepasipiršo, tačiau tas, kurį pati pasirinko, iš tiesų yra rūpestingas ir mylintis vyras. Draugių rate net truputį pavyduliaujame – daug bendrų pomėgių turi Morkevičių šeima. Vargu, ar dar yra kur nors Lietuvoj nepastebėtas piliakalnis, Latvijos pajūrio gražus, išpuoselėtas miestelis, kurio tuodu žmonės per vasarą nebūtų aplankę. O jei pasiklausime rimčiau – Birutės kelionių geografija oi kokia plati. Nuo studentiškų laikų pomėgis keliauti tik stiprėjo ir nėra, kas ją šiandien sulaikytų. Kelionių įspūdžiai gula į nuotraukų albumus, paskleidžiami socialiniuose tinkluose ar straipsniu į spaudą. Šiais pykčiu, pavydu, netolerancija aptiškusiais laikais gelbėtis ar gelbėti gerumu, dalintis šviesiu požiūriu į pasaulį bei kasdienę būtį labai svarbu, nes tik taip dar išlaikomas tikėjimas žmogumi ir viltis nenužudyta rytdiena.

Birutė iš tiesų paslanki, neabejinga kiekvienam kuriančio žmogaus darbui, jo asmenybei: ne tik pačiai pamatyti ar išgirsti, bet ir kitam parodyti. Pasidžiaukim, pamatykim, juk kiekvienam malonu, kai yra pastebėtas jo darbas, jo kūrinys. Nedaug  nei virtualioje, nei realioje spaudoje ar pokalbiuose rasime  nuoširdaus dėmesio kitam, o Birutė negaili gero žodžio kitam, moka pasidžiaugti jo darbu ir padėti. Tą ji  įrodė ne tik eilę metų vadovaudama Traksėdžių pagrindinei mokyklai. Jos literatūrinį darbą galime apibūdinti ne tik straipsniais periodinėje spaudoje, moderatorės gebėjimais, pristatant naujas knygas, vedant pokalbius su rašytojais ar literatūros vakarus,  bet ir  keliomis asmeninėmis knygomis; maža to, ji 9 knygų redaktorė, 4 knygų bendraautorė, ne vienos sudarytoja ir redaktorė, korektorė ar redakcinės grupės narė. Jos kūryba publikuota keturiuose tarptautiniuose ir respublikiniuose almanachuose, o štai šiemet ji tapo Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos nare. Kitas šios  turtingos asmenybės raiškos pomėgis – fotografuoti. Jos nuotraukose lyg kokiame dokumente lieka užfiksuoti įvairūs renginiai, žmonės, įsimintinos akimirkos. Jau yra surengusi ne vieną (ateityje tikimės ir daugiau) fotografijos parodą.

Ir paskutinės naujienos: neseniai iš spaudos išėjo Šilutės trečiojo amžiaus literatų sambūrio „Vėdrynas“ paruoštas informacinis leidinėlis  „Palydovas su eilėraščiu po Šilutę“. Ten irgi yra Birutės nuotraukų, eilėraščių ir atidus redakcinis žvilgsnis į tekstą, o štai ką tik pasirodė nauja  jos knyga „Saulės taku“. Knygos sutiktuvėse, vykusiose balandžio 28 d. F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje, dalindamiesi savo įžvalgomis apie naująjį eilėraščių rinkinį „Vėdryno“ nariai ne tik skaitė jiems įsiminusius eilėraščius, bet ir persakė ankstesnes mintis, pabrėždami, „kad rami ir šviesi Birutės  kuriamo lyrinio subjekto  dvasia, atvirumas gamtos grožiui yra natūrali   lietuvių lyrikos tradicijos – išsakyti stiprų žmogaus ir žemės, žmogaus ir gamtos ryšį – tąsa. Džiaugiamasi pavasariu, kai „bučiuojasi saulė su vėju“, vasara, kai gervės šoka savo šokį. Eilėraščių žmogui norisi paliesti snaigę, kurioj „tiek daug paslapčių“. Žavimasi ne konstatuojant gamtos grožį, o pasitelkiant netikėtas metaforas: nendrės „batus ledo ausis“, „…saulės mielą veidą / Sušildysiu delne“. Arba: „Parsinešiau rudenį / Į namus. / Radau  pamestą ant kelio. / Vienoje rankoje nešiau / Raudoną, / Kitoje – geltoną.“   Gamta ne tik grožimasi, bet susiliejama su  ja: „Visais jutimais ėjau į rudenį – Spalvų gama, / Rega, / Uosle“. Visas pasaulis, visata jam, žmogui: „Bekraštė mėlyna drobulė / Ant žemės delno guli, / O žvaigždės šviečia iš dangaus / Ramus švytėjimas tik dėl žmogaus“. (Vida Tarozienė). „Iš tiesų knyga „Saulės taku“ – lyrinio subjekto kelionė metų laikais. Graži, spalvinga toji kelionė, tačiau labiausiai traukia subtilus eilėraščių žmogaus, žemės ir gamtos ryšys, kažkoks net ypatingesnis nei tradicinėje mūsų literatūroje. Gal kad tai lakoniškas, poetinis, ne aprašomasis kalbėjimas, ir kaip tik šituo savitu stiliumi gundantis žvelgti giliau ir ieškoti ryšio su pirmapradės mūsų patirties atmintimi. Iš begalinės tolumos tarsi prasišviečia buvęs gamtos šventumas ir stebina dabarties skaitytoją anomis paslapties įžvalgomis ir atradimais: ar tai būtų dangaus didingumas, saulėgrįžos akimirka, apvalaus lietaus lašo metafora. Gražus knygos pasaulis kaip kontrastas žiauriai šiuolaikinio pasaulio kasdienybei atlieka ir tam tikrą misiją – nuo mūsų, mažų ir didelių, priklauso pasaulio būtis, todėl privalu matyti jį gražų, matyti ar bent mokytis tai išvysti.“

Tą šventą  ryšį su  gamta, praeitų laikų lietuvaičių žavesį vakaro metu tiesiog atkūrė  dvi ypatingos  Vydūno gimnazijos šokėjų poros. Žodžio raiškumą, jo spalvas pademonstravo Pirmosios gimnazijos skaitovai, įspūdį sustiprino jaunųjų meno mokyklos akordeonininkų melodijos. Gražus mokinių, jų mokytojų ir senjorų bendravimo ryšys užtikrina, kad menas vis dėlto visada bus arčiausiai žmogaus širdies, kad ir kokia kartais bebūtų rūsti ir nenuspėjama kasdienybė, todėl taip norisi pasidžiaugti meną kuriančiais žmonėmis.

 Marta Kalvytė

B. Morkevičienės knygos pristatymas B. Morkevičienės knygos pristatymas B. Morkevičienės knygos pristatymas B. Morkevičienės knygos pristatymas B. Morkevičienės knygos pristatymas B. Morkevičienės knygos pristatymas

Spausdinti
Facebook komentarai