Gerumo, atminties ir bendrystės vakaras Rusnėje
Lapkritis – tylos, susikaupimo ir lėtesnio gyvenimo mėnuo. Tai laikas, kai tyliai prisimename išėjusius Amžinybėn. Lapkričio 5-osios popietę į Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Rusnės filialą rinkosi rusniškiai ir miestelio svečiai. Vyko Gerumo, atminties ir bendrystės vakaras, skirtas prisiminti Rusnės poetę Birutę Gaigalienę (1931–2016).
Vakarą pradėjo poetės dukra Birutė Pokštienė, uždegdama žvakelę prie mamytės nuotraukos. Ji į renginį atvyko iš Kauno ir stebėjosi susirinkusiųjų gausa. Viešnia sakė prisimenanti savo šviesios atminties mamytę visada svajingą, lyrišką, susimąsčiusią, mylinčią gamtą, gyvūnėlius, Lietuvą ir gimtąją Linkuvą. Ji pasakojo, kad į Linkuvą poetė sugrįždavo kasmet liepą, per Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidus, susitikdavo su mokslo draugais, skaitydavo jiems dedikuotas eiles ir visuomet buvusi susitikimų siela. Dukra kalbėjo, kad jos mamytė buvo viena iš aštuonių moterų, savanoriškai išvykusių į tremtį – ji buvusi meilės kalinė, į Sibirą išvykusi paskui mylimąjį, vėliau tapusį sutuoktiniu, Kazimierą Gaigalą. Iš atsiminimų iškyla mamytės mėgstamiausias medis – kaštonas, o gražiausia gėlių puokštė – kaštonų žiedai, kuriuos artimieji poetei dovanodavo gegužę gimtadienio proga. Birutė Pokštienė prisiminė ir mylimiausią mamos paukštį – kregždutę. Ji papasakojo linksmą istoriją, kaip kregždutės mamos buto balkone pamokė nenaudėlį žvirblį, įsikūrusį kregždžių lizde. Dar daug buvo pasakojama apie brangią mamytę, bet daugiau už viską kalba Birutės Gaigalienės kūryba. Poetė yra išleidusi devynias poezijos knygas.
Tai ne tik atminties, bet ir dėkingumo vakaras, kurio metu susirinkusieji dėkojo už galimybę pažinti, draugauti, dalintis pečius slegiančiais rūpesčiais ir laimės akimirkomis. Tokią Birutę prisimena jos kaimynė Ada Kinderienė. Prisiminimais apie poetę ir mylimą rusniškę pasidalino Genefa Endriukaitienė ir perskaitė eilėraštį „Skubu“ iš eilėraščių rinkinio „Vasarų tiltai“. Mokytoja Filomena Mockienė kalbėjo, kad pagal Birutės Gaigalienės knygą „Skomantų legenda“ mokykloje buvo pastatytas spektaklis, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo dienai paminėti. Rusniškė Violeta Benetienė perskaitė kūrinį „Gerumo akmenėliai“ iš knygos „Skambanti tyla“, kuriame atsispindi autorės rūpestis laisvos Lietuvos augančiu jaunimu. Eilėraštį „Šermukšnėlė“ iš tos pačios knygos skaitė kraštietė Eugenija Žemaitienė. Pastaroji nustebino susirinkusius sakydama, kad turinti Birutės Gaigalienės jai rašytą laišką, kuriame – prašymas pasirūpinti beglobe kalyte.
Poetė eilėraščius rašydavo dukroms, anūkams, tėveliams, draugams, Lietuvai, mylimai tėviškei. Gausu kūrinių apie gamtą, medžius, paukščius, kalnų didybę… Keletas eilėraščių skirti Rusnei. Regina Martinkienė perskaitė eilėraštį „Mažoji žemė – Rusnės sala“, o Adolfina Budvytienė – „Rusnė“. Eiles skaitė ir Ona Bartkevičienė, poetę pažįstanti tik iš rusniškių pasakojimų. Gražiais prisiminimais apie gerbiamą rusniškę dalijosi Birutė Vitonienė, Dalia Kubilienė, seniūnė Dalia Drobnienė, kurios ne vieną poetės žodžiais sukurtą dainą yra sudainavusios. J
Atminties vakaro metu seniūnė pasiūlė prisiminti ir kitus Rusnės salos poetus, kurių priskaičiuota net aštuoni: Aloyzas Surgailis, Aldona Kazlauskienė, Olga Zenevičienė, Jadvyga Slepakovienė, Juozas Kinderis, Danutė Sebeckienė, Trautė Bakutienė.
Vakarą užbaigė literatė Bronislava Pečkienė. Rusniškė lėtai rinko žodžius. Jos manymu, štai ką Birutė Gaigalienė šiandien norinti mums pasakyti: „Aš jau tenai,/ Kur žydi sodai./ Jie žydi ištisus metus./ Jei mylite mane,/ Ieškokite mažam žiedelyje,/ Ieškokit po dangaus skliautu“.
Rasa Stasiuvienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Rusnės filialo bibliotekininkė
