Birželio 6 d., trečiadienį, 17.10 val.
Susitikimas su fotomenininku Albertu Švenčioniu
Fotografijų autorius Albertas Švenčionis (g. 1955 m.) – meno kūrėjas, jam suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko garbės vardas. Lietuvos fotomenininkų sąjungos, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Kuria fotografijų serijas, rengia individualias ir dalyvauja grupinėse fotografijų parodose. Už kūrybinę veiklą pelnė svarbius tarptautinius apdovanojimus: Tarptautinės meninės fotografijos federacijos fotografo menininko (AFIAP) garbės vardą (1999), Grand Prix, sidabro, bronzos medalius ir daugiau nei dvidešimt kitų apdovanojimų.
„Nuo amžių Lietuvos piliakalniai buvo paslaptingos vietos: aiškiai negamtinės, žmogaus rankų palytėtos reljefo formos, intriguojantys pasakojimai apie čia nuskendusias bažnyčias, užburtas kariuomenes ar užkastus lobius. Keisti radiniai žadino ne vieno smalsumą. Taip gimė noras piliakalnius pažinti kasinėjimų būdu, apdainuoti juos eilėraščio posmeliu, pagerbti naujai sukurta legenda ar nutapyti drobėje. Šiandien į piliakalnius žvelgiama moderniomis priemonėmis: jų gelmės zonduojamos kultūrinius sluoksnius neardančia aparatūra, formuojami trimačiai piliakalnių vaizdai, pasitelkiant šiuolaikinės fotografijos galimybes netikėčiausiais rakursais sukuriamos jų nuotraukos.“
Doc. dr. Gintautas Zabiela
Fotomenininkas Albertas Švenčionis dalį savo laiko ir jėgų skiria Lietuvos piliakalnių vaizdams įamžinti fotografijose ir yra užfiksavęs didžiąją jų dalį. Ciklą „Lietuvos piliakalniai“ pradėjo kurti nuo 2005 m. Fotografijos turi ne tik istorinę bei mokslinę, bet ir meninę vertę. Pasak menotyrininkės Miglės Morkūnaitės, ši vertė juntama kiekviename kadre, kuriame stengiamasi ne tik pateikti istoriškai reikšmingą vietovę, bet ir pabrėžti ją supančias detales, ne visada pastebimas plika akimi. Jis renkasi skirtingus rakursus, kuriuose, pasitelkęs fotoobjektyvą, apčiuopia įvairius gamtos reiškinius. Vienur dominuoja dangaus kūnų kuriamos šviesos misterijos, išryškinančios unikalią vietovės aurą, kitur susitelkiama į detales – pievas, žolynus.
Fotografijų ekspoziciją lydi ir unikaliai pateiktos piliakalnių legendos, padavimai. Tai ant medinės lentos pritvirtinti bičių vaško korių lakštai, o ant jų – rankų darbo popierius su tekstais. Toks eksponavimo būdas yra šiuolaikiško požiūrio nulemtas, padedantis išsaugoti ir atskleisti archaika spinduliuojančias tradicijas. Verta prisiminti, jog lietuviai senojoje karyboje vašką itin gausiai naudojo kovoms skirtų metalinių ginklų liejyboje. O rankų darbo popieriuje buvo fiksuojama karo eiga ir baigtis. Tai leidžia prisiminti ne tik Lietuvos istorijos faktus, bet ir tautosaką, kurioje skleidžiasi tiek daug senosios mūsų protėvių išminties, vaizduotės bei tikėjimo paslapčių. A. Švenčionis istorinių žinių, susijusių legendų ir padavimų lobyną derina su kūryba. Autentiškai ir vizualiai patraukliai eksponuodamas savo kūrinius jis primena apie mūsų krašto didybę bei grožį. Parodoje per meno kūrinį skatinama domėtis šalies istorija.
Parengta pagal http://kultura.lrytas.lt/daile/2017/07/09/news/biciu-koriu-remai-legendoms-apie-iamzintus-lietuvos-piliakalnius
