Gaigalas Kazys

Kazys Gaigalas

Biologijos mokslų daktaras, kraštotyrininkas, Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatas.

Gimė 1928 m. kovo 2 d. Linkuvoje (Pakruojo r.).

Mirė 2014 m. vasario 27 d. Rusnėje (Šilutės r.).

Kazys Gaigalas 1948 m. baigė Linkuvos (Pakruojo r.) gimnaziją. 1948–1949 m. buvo Dvariukų kaimo (Pakruojo r.) pradinės mokyklos mokytojas, vedėjas. 1949 m. ištremtas į Sibirą. 1954 m. Irkutsko (Rusija) valstybiniame universitete įgijo biologo-zoologo specialybę. Studijuodamas dalyvavo Baikalo ežero tyrimo ekspedicijose ir paskelbė pirmąjį savo darbą „Baikalo ežero verpetės“. 1954–1956 m. dirbo Entomologinio skyriaus vedėju Novosibirsko (Rusija) sanitarinėje epidemiologinėje stotyje, vėliau – Vakarų Sibiro naftos geologijos tresto naftos paieškų ekspedicijos inžinieriumi-mikropaleontologu. 1954–1956 m. mokytojavo vietos vidurinėje mokykloje.

Grįžęs į Lietuvą po tremties Sibire, K. Gaigalas 1956–1957 m. dirbo Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institute vyresniuoju moksliniu bendradarbiu, 1957–1965 m. – Rusnės žuvų apsaugos ir žvejybos reguliavimo inspekcijoje viršininku-vyresniuoju inspektoriumi. 1961–1964 m. K. Gaigalas buvo Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos instituto neakivaizdinis aspirantas, 1965–1989 m. – vyresnysis mokslinis bendradarbis, Rusnės ichtiologijos laboratorijos vadovas, nuo 1992 m. – Ekologijos instituto neetatinis mokslinis bendradarbis.

1964 m. K. Gaigalas Leningrade (dab. Sankt Peterburgas, Rusija), Ežerų ir upių žuvininkystės institute, apgynė biologijos mokslų kandidato disertaciją. 1968 m. jam suteiktas ichtiologijos specialybės vyresniojo mokslinio bendradarbio vardas.

Jis veikė kaip Lietuvos hidrobiologų draugijos narys, visuomeninis gamtos apsaugos inspektorius. 1993 m. Lietuvos mokslo taryba jam suteikė gamtos mokslų daktaro vardą.

Biologas tyrė Pamario krašto gamtą. Jis yra paskelbęs daugiau kaip 80 mokslinių straipsnių ir apie 260 mokslo populiarinimo straipsnių. K. Gaigalas su bendraautoriais paskelbė leidinius: „Nemunas“ (1978), „Lietuvos retosios žuvys“ (1992), „Rusnė“ (1992). 2001 m. išleido knygą „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“. 2001 m. skaitytojus pasiekė antroji knyga – monografija „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“.

Mokslininko K. Gaigalo veiklą įvertino ir kraštiečiai, 2002 m. įteikę Šilutės rajono savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premiją. 2013 m. LR Aplinkos ministerijos ir Žurnalistų sąjungos tradiciniame konkurse „Žmogus ir aplinka“ už publikacijas „Dirbtinė žuvivaisa ir akvakultūra Nemuno deltoje“, „Pragaištingi ekologiniai ir socialiniai reiškiniai Pamaryje“, „Atnaujintas ungurių įžuvinimas – tik gero darbo pradžia“ pelnė trečiąją vietą.

K. Gaigalas buvo aktyvus pilietis, didelis krašto patriotas, Nemuno deltos bei Kuršių marių vandenų, biologinės įvairovės saugotojas ir puoselėtojas, besirūpinantis ne tik pamario krašto gamta, bet ir jo gyventojais. Jo mokslinių tyrinėjimų ir darbų palikimas laikomas svariu indėliu Šilutės kraštui, žmonėms ir istorijai.

Literatūra:

1. Šilutės kraštas: enciklopedinis žodynas. Šilutė: Prūsija, 2000, p. 120.

2. Linkuvis grįžo tapęs Pamario krašto šviesuliu. 2014, kovo 28 d. [Žiūrėta 2017 m. gruodžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://www.skrastas.lt/?data=2014-03-28&rub=1144745056&id=1395935606