Padėti saulę ant delno. Elegijos gimtinei Nijolės Šerniūtės naujos knygos sutiktuvėse

„Gebėjimas padėti saulę ant delno, o vyturį ant širdies leidžia poetei prijaukinti gyvenimo rūstybę, ištverti tarp “čia ir tenai”.

Taip apie N. Šerniūtės poeziją atsiliepia literatūrologė dr. Ilona Čiužauskaitė.

Ir tai tiesa. Klausydamas jos eilių ar skaitydamas trumpus, tarsi punktyrine linija nubrėžtuosius žybsnius haiku pavidalu “kaip smėlis iš sandalų”, berdamas tą smėlį tarp pirštų, suvoki juos dilgsint ir savojoje širdyje. Ta smėlio srove jie nuvalo apaugusią kasdienybe sielą ir nugludina, nušveičia visa, kas nereikalinga. Tad lieka tik tiesa:

Mano karta –
mirusio laiko vaikai
su užrišta burna,
sulaužyta sąžine.

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su kraštiete pedagoge, lituaniste, poete, prozininke Nijole Maryte Šerniūte (Chalfontas, JAV). Bet pranešti tik tai – reiškia nepasakyti nieko. Iki tol reiktų perskaityti bent kiek jos eilių, kad atėjęs suprastum, kuo ši moteris ypatinga.

Į naujos poezijos knygos „Nesugalvojau saulės“ (leidykla „Slinktys“) sutiktuves susirinko gausus būrys jos bičiulių ir apskritai literatūros bei poezijos mylėtojų. O apibendrinti N. Šerniūtės kūrybą bei išanalizuoti jos kelią poezijoje iš sostinės atvyko literatūrologės dr. Alma Lapinskienė ir dr. Ilona Čiužauskaitė.

Vakarą moderavo bei susitikimo pokalbį vedė literatė Irena Arlauskienė, Trečiojo amžiaus universiteto literatų sambūrio “Vėdrynas”, vedlė. Ją žinome kaip puikią literatūros analitikę, gebančią įžvelgti tik jai vienai pastebimus kūrybos individualumo žybsnius, kas šiandien retai besutinkama.

O muzikinį foną kūrė architektė, dailininkė Tatjana Petravičienė bei moterų vokalinis ansamblis „Vaivora“ (vad. Gražina Liaudanskienė).

Emigranto ilgesys persmelkia Nijolės Šerniūtės kūrybą, kad ir kaip besistengum drąsintis joje esant optimizmo ar džiugesio daugiau. Gali būti, kad tai mano asmeninis pojūtis. Gali būti, kad to dilgčiojančio skausmelio reikia nepaisyti. Tik kažkodėl vis aplanko kažkieno žodžiai apie emigrantus, atvykstančius čia numirti. Emigravusio mirtis gimtinėje  yra lietuvių lemties įdagas.

Geliantis, pernelyg skausmingas, kad sutiktum su tuo, tad geriau mes tai neigiame…

Grįžimo į gimtąsias vietas vaizdiniai (Kai aš parvažiuosiu / Namai kvepės duona ir mėtom, / Degs ant kalno laužai, / Seserys prausis rasa) nepaleidžia, ir tie pančiai tikriausiai veržia ne vieno išvykusiojo svetur širdį.

Kiek mes jų praradome, Viešpatie… jaunų, brandžių, talentingų, pavertę nuosavus namus gegužiukams lizdu, iš kurio stumiam ir stumiam savuosius paukštelius.

Ir nepaisant to, kad Nijolė Šerniūtė “amerikonka”, kaip pasakytų bet kuris vietinis, ji tikras aukso grynuolis dėl veriančio tikrumo, besismelkiančio iš jos žodžio. Galingo poveikio žodis įmanomas tik patyrusiojo skausmą.

Kaip kažkas man yra pasakęs: kūrėjas vertingų dalykų nesukurs ant pūkų duknų – juos įmanoma sukurti tik miegant ant sudedamos lovelės palėpėje tarp voratinklių.

Palinkėkime mielai Nijolei nepamesti tos metaforiškosios “sudedamosios lovelės”, kuri garantuoja aštrias, tarsi skalpelio pjūvis, žodžių salves, einančias tiesiai į mūsų širdis.

Raimonda Canderienė