Savanorystės keliu
Šilutės Fridricho Bajoraičio viešoji biblioteka – tai vieta, kurioje veiklos ras visi – ir vaikai, ir suaugusieji. Čia yra sukauptas platus knygų bei interaktyvių veiklų lobynas. Ten pradėjau eiti nuo pirmos klasės, tad biblioteka mane užaugino.
Aš esu Monika ir maždaug prieš 6 mėnesius pradėjau savanoriauti. Viskas prasidėjo, kai mokantis 11 klasėje nusprendžiau, jog noriu pakeisti šį bei tą savo įprastoje rutinoje, o į galvą beldėsi mintys apie norą savanoriauti. Draugai dalijosi mintimis, kaip gera padėti nesitikint jokio atlygio, jog savanorystė tave užaugina kaip asmenybę ir padeda formuotis vertybėms. Mane tai labai domino, kadangi ir anksčiau buvau apie tai galvojusi ir domėjausi savanoryste. Nekantraudama užpildžiau paraišką dėl savanorystės ir už kelių mėnesių sulaukiau skambučio, kur norėčiau pradėti šią veiklą. Išklausiau, kokiose įstaigose siūloma savanoriauti. Nekantraudama pasirinkau Šilutės F. Bajoraičio viešąją biblioteką, kadangi ten lankydavausi anksčiau ir domino visos unikalios veiklos, vykdomos bibliotekoje. Kai sužinojau, jog ten savanoriaus ir mano draugė, dar labiau nudžiugau, nes šalia turėti pažįstamą žmogų žengiant savanorystės keliu yra dar smagiau!
Praėjus dar kelioms savaitėms susipažinome su mūsų kuratore, kuri visą savanorystės laikotarpį buvo draugė, kolegė ir mokytoja. Idėjų ir nežinomybės kupinos aptarėme, ko iš mūsų tikisi biblioteka, kokias veiklas vykdysime, ko mes tikimės iš šios įstaigos. Kuratorė supažindino mus su biblioteka, jos skyriais bei būsimais kolegomis.
Netrukus kibome į darbus. Ateidavome į biblioteką po pamokų, tačiau tai netrukdė atsiskleisti mūsų idėjoms bei rezultatams. Nuo pat pradžių manęs laukė naujos veiklos, kurių asmeniškai nesu bandžiusi. Viena iš jų – robotika. Buvo labai įdomu padėti vaikams konstruoti įvairius robotus, o vyresniojo amžiaus vaikai dažnai ir pralenkdavo savo gabumais, kartais net tekdavo prašyti jų pačių pagalbos. Didžiąją dalį savanoriavimo rengėme viktorinas. Jas sudarydavo klausimai įvairiomis temomis. Ieškant informacijos dauguma jos likdavo galvoje, todėl savanoriaudama gavau labai daug istorijos žinių. Vykdėme ir įvairius projektus bei renginius: „Tvari biblioteka“, renginį, skirtą patyčių prevencijai. Dažnai į šias veiklas įjungdavome ir savo mokyklą, nes klasiokams ar paralelinėms klasėms pristatinėdavome savo viktorinas, protų mūšius ir bibliotekos veiklas. Turbūt mano mėgstamiausias projektas buvo pačios sugalvota idėja – stalo žaidimas „Pažink Maironį“. Jį kūrėme su kita savanore Simona, prisidėjo ir savanoris Nojus. Šis projektas labiausiai patiko dėl to, kad nieko panašaus dar nesu dariusi. Mokiausi iš savo pačios klaidų, kol išėjo galutinis variantas, kuris atitiko lūkesčius. Veiklų mums, savanoriams, tikrai netrūko, o šeši mėnesiai praėjo be galo greitai.
Ši neįkainojama galimybė savanoriauti man suteikė nestandartinių žinių, kurias galėsiu panaudoti ateityje, suteikė pasitikėjimo savimi, kadangi reikėdavo nemažai susidurti su viešuoju kalbėjimu. Pradėjau šiek tiek kitaip žiūrėti į žmones, susipažinau su vaikų unikalumu, jų suvokimu, o svarbiausia, jog tikrai nesigailiu čia atėjusi. Džiaugiuosi, jog turėjau galimybę surasti naujų pažinčių ir patirti akimirkų, kurių niekada nepamiršiu. Tačiau tikiu, jog ties šiuo etapu mano savanorystės kelias tikrai nepasibaigs. Ateityje norėsiu toliau prisidėti prie įvairių įmonių savanoriškos veiklos. Gal net atradau tą veiklą, kuri mane papildo ir paruošia naujiems gyvenimo etapams.
Dėkoju visiems Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos darbuotojams, iš kurių gaudavome didelę pagalbą. Dėkoju kuratorei Sandrai bei mentoriui Rimvydui, kurie mus lydėjo visą savanorystės kelią!
