Tremtis gyva atminimuose
Birželio 14 d. Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Vilkyčių filialo darbuotojos sukvietė buvusius tremtinius paminėti „Gedulo ir vilties“ dieną. Šiemet minima 70-ties metų sukaktis, kai 1953 m. enkavedistai vykdė paskutinių okupuotos Lietuvos gyventojų masinius trėmimus.
Susitikimo pradžioje buvo uždegtas tradicinis „Gedulo ir vilties“ žibintas, kuris uždegamas kiekvieno tremtinių susitikimo metu Vilkyčių bibliotekoje. Su kiekvienais metais tremtinių gretos vis mažėja, nebelieka žmonių, kurie išgyveno sunkią dalią.
Susirinkę svečiai pasakojo tremties laikmečio atsiminimus: sunkios vaikystės įspūdžius, savo ir tėvelių sekinantį darbą Sibiro taigose, problemas sugrįžus į Lietuvą.
Ieva Myrovienė pasakojo kaip anksti ryte įvažiavo sunkvežimis į kiemą ir iš jo išlipę kariškiai liepė ruoštis į kelionę. Išvežimo priežastis – vienas iš brolių priklausė partizanų judėjimui. Ievos mama, našlė, su mažamečiais vaikais gyvuliniais vagonais buvo vežami į Sibiro platybes. I. Myrovienė atsinešė nuotraukų, kuriose užfiksuoti tremtinių gyvenimo įvykiai.
Snieguolė Brazdeikienė prisiminė mamos, Janinos Šmitaitės-Veserienės, pasakojimus. Iškart atvykus į Sibirą, teko gyventi po apversta valtimi.
Antanas Krūvelis pasakojo, kad visiems vaikams buvo privaloma lankyti mokyklą. Iš pradžių pamokas vedė lietuvių mokytojai pakliuvę į tremtį. Vėliau stengėsi įskiepyti rusišką kultūrą.
Tačiau birželio 14-oji ne tik tautos gedulo, bet ir vilties diena. Vilties išgyventi, vilties sugrįžti į tėvynę, vilties išvysti savo artimuosius. Viltis palaikė tremtinius ir kalinius sunkiausiais, juodžiausiais jų gyvenimo metais, suteikė jėgų ir tvirtybės. Jie sugrįžo – gyvi ir mirę, kad atgultų amžinam poilsiui savo žemėje. Sugrįždami jie parsinešė ir juos palaikiusią viltį. Viltį, kad birželio 14-osios įvykiai nebepasikartos, bus mažiau juodų gedulo dienų, daugiau vilties ir šviesos.
Palmyra Jančauskienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Vilkyčių filialo bibliotekininkė
