Vestuvių tradicijų atspindžiai XX a. I pusės fotografijose

Kiekvienos šeimos albume rasime reikšmingiausius šeimos gyvenimo įvykius įamžinančių nuotraukų. Vestuvės – vienas iš jų.

Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Inkaklių filialo bibliotekininkė 2022 m. rinko vestuvių nuotraukų kopijas iš vietos gyventojų, kitų šaltinių, jas aprašinėjo, sistemino ir šiemet  parengė parodą „Vestuvių tradicijų atspindžiai XX a. I pusės fotografijose“. Joje eksponuojamos 39 vestuvių fotografijos. Paroda liepos 8 d. pristatyta bibliotekos lankytojams.

Kaime vestuvių dalyviai dažniausiai buvo fotografuojami prie namo, kieme, prie jaujos ar kito pastato, kur jos vykdavo. Dažniausiai tai mėgėjiškos nuotraukos. Miestelyje fotografuotasi prie bažnyčios, svarbių architektūros paminklų, fotografijos ateljė. Visada fotografuoti visi vestuvių dalyviai arba vadinamoji  „parėdka“ (jaunųjų palyda).

Jaunieji, kaip svarbiausi vestuvių šventės dalyviai, apranga išsiskirdavo iš kitų vestuvininkų. Jaunoji vilkėdavo baltą suknelę su baltu nuometu, kuris vilkdavosi žeme, o ant galvos būdavo sukeltas taip, tarsi būtų karūna. Vėliau nuometas vis trumpėjo, galvą apgaubdavo nuometu ir apjuosdavo rūtų vainiku. Avėjo geriausiais turimais bateliais. Rankose visada laikydavo puokštę iš darželio gėlių: bijūnų, lelijų, jazminų, kitų žalumynų, priklausomai nuo metų laiko.

Pokariu retai kuri jaunoji puošėsi vestuvine suknele su nuometu. Paprastai vilkėdavo geriausią turimą suknelę, dažniausiai tamsesnės spalvos, su balta apykakle. Plaukuose segėdavo gėlės žiedą su rūtos šakele.

Jaunasis visada vilki kostiumą pagal savo laikmečio madą. Kostiumas būdavo trijų arba dviejų dalių. Švėkšnos krašte dešiniajame švarko atlape segdavo kaspinu surištą baltą austą juostą su rūtos šakele. Iš pradžių ji būdavo ilga, perlenkus siekdavo 1 metrą, vėliau sutrumpėjo iki sprindžio dydžio. Dar vėliau iš juostos raukdavo gėlės žiedo formą ir įsegdavo rūtos šakelę. Jaunasis po kaklu ryšėjo kaklaraištį ar kaklaskarę. Vilkėdavo tik baltus marškinius. Avėdavo nublizgintus odinius batus.

Vestuvių metu jaunasis visada sėdi jaunosios kairėje pusėje.

Visose nuotraukose matosi tvarkingos vestuvininkų šukuosenos. Visi pasitempę, bet nesusikaustę, pasipuošę, lydimi geros nuotaikos.

Pamergės irgi apsirengdavo gražiausius savo drabužius. Ant galvos užsidėdavo rūtų vainikus – didesnius, ant viso viršugalvio. Nepriklausomos Lietuvos laikais vainikus pakeitė rūtų šakelė už kasų. Be to, tapo madinga pamergėms vilkėti baltą suknelę. XX a. penktajame dešimtmetyje pamergės mėgdavo vestuvėse puoštis tautiniais drabužiais.

Pabroliai, kaip ir jaunasis, vilkėjo kostiumą, tik juostos kaspiną segėjo kairėje pusėje. Jie po kaklu ryšėjo kaklaraiščius, kaklaskares ar austas juostas, kartais – peteliškes.

Retai, bet pasitaikydavo, dvigubos vestuvės, kurios simbolizavo dvigubą laimę. Dažniausiai tai būdavo seserų vestuvės.

Jaunųjų palyda keliaudavo į miestelio bažnyčią vežimais, karietomis, žiemą – rogėmis, vėlesniais laikais – automobiliais.

Jauniesiems su palyda išvykus į bažnyčią, namuose likdavo tėvai, vaikai, šeimininkės ir kiti vyresniojo amžiaus svečiai. Visi ruošdavosi sutikti grįžtančius jaunuosius. Šeimininkės, kurios kaime būdavo „etatinės“ visų reikalų tvarkytojos laidotuvių ar vestuvių metu, nukraudavo stalus vaišėmis. Svečiai pasirūpindavo užsėsti stalą su tariamais jaunaisiais ir jų palyda. Grįžę tikrieji jaunavedžiai  turėdavo stalą išsipirkti.

Muzikantai vestuvėse buvo gerbiami, jie kurdavo šventės nuotaiką. Anuomet kaimo muzikantai grodavo iš klausos ir visi būdavo savamoksliai. O visi vestuvių dalyviai būdavo dainingi, mokėdavo  daug dainų. Dažniausiai vestuvėse grodavo pučiamaisiais instrumentais arba armonika. Vis dėlto nuotraukose užfiksuoti įvairūs muzikos instrumentai, kuriais grodavo per vestuves: klarnetas, valtorna, saksofonas, trimitas, tūba, armonika, bandonija, akordeonas, smuikas, kontrabosas, cimbolai, būgnas, būgnelis su lėkšte ir kt.

XX a. I pusės lietuviškoje spaudoje yra keletas žinučių apie Švėkšnos valsčiuje vykusias vestuves. 1910–1911 m. rašoma, kad Švėkšnos apylinkėse kai kurios vestuvės vyksta be degtinės ir alaus. Jaunimas žaidžia įvairius žaidimus, dainuoja gražias dainas, šoka, skaito įvairius straipsnelius. Senieji kalbasi apie ūkį ir kitus dalykus. Knygoje „Švėkšna atsiminimuose“ aprašyti Sergijaus Butkevičiaus atsiminimai apie 1910–1911 m. vykusias vestuves Vilkų Kampo kaime.

Iškilmingas Švėkšnos grafų Jurgio Broel-Pliaterio ir Janinos Pliateraitės vestuves, vykusias  Švėkšnos bažnyčioje, spauda aprašė 1912 m. Rašoma, kad į vestuves susirinko daug garbingų svečių, o vestuvininkų kelias buvo apšviestas lempelėmis.

1937 m. spaudoje aprašomos „retos“ auksinės K. Oželio vestuvės Vilkų Kampo kaime. O 1938 m. aprašytos „įdomios“ vestuvės, kur 76 metų našlys Aleksandravičius trečią kartą vedė 57 metų Majūraitę.

Ne visose fotografijose atpažįstami žmonės, nes senųjų gyventojų, kurie galėtų papasakoti, kas nuotraukose pavaizduota, nebėra, o jaunieji nežino. Fotografijose galima matyti to laiko aplinką, kurioje gyventa, žmonių aprangą, kitas etnografines detales.

Inkaklių filiale paroda veiks iki rugpjūčio 5 d. Kviečiame apsilankyti.

Daiva Milkerienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Inkaklių filialo bibliotekininkė