Pirmoji knyga – „Trys stebuklai“ – brandžiame amžiuje
Gruodžio 11 dieną Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko Vytauto Buikiškio (tikr. Vytautas Čiužauskas) knygos „Trys stebuklai“ sutiktuvės.
Tik įvykus renginiui permąstai ir supranti, kad ne viskas buvo pasakyta, ką reikėjo pasakyti. Pirmiausia apie knygos autorių, kuris ryžosi būdamas brandžiame amžiuje (per 80 metų) išsakyti savo susikaupusias mintis ir net išleisti knygą. Vytautas gyvena Pagryniuose, daug metų dirbo Šilutės pieninėje. Myli gamtą, bites. Su žmona užaugino tris dukteris, turi visą būrį anūkų. Daug skaito, domisi istorija. Ir šiandien palaiko ryšį su buvusiais bendradarbiais.
Kai pirmą kartą rankraštis papuolė į rankas, reikėjo sau ir Vytautui atsakyti į kelis klausimus. Perskaičius pirmą kartą susidėliojo tokios mintys: „Visą storą aplankalą perskaičiau vienu ypu. Buvo įdomu susipažinti su dabar gyvenančio žmogaus mąstymu, pastebėjimais, natūraliu lietuvio inteligentiškumu bei gebėjimu papasakoti gyvenimo istoriją. Tai iš tiesų įdomus kalbėjimas adresatui, kuriuo gali būti bet kas: šeimos narys (vaikai ir vaikaičiai), kaimynai, miestelėnai, šiaip bet kuris žmogus, atsivertęs šiuos užrašus.
Skaitydama kėliau sau klausimą, kokį formatą suteikti spausdinant rankraštį kaip knygą?
Pirmiausia, nors autorius išskiria tris kūrinio dalis, jos pagal apimtį yra labai skirtingos ir nevienodo dydžio. Pirmoji dalis „Dienos atėjimas“ yra labai plati, apimanti visą pasakotojo gyvenimo patirtį konkrečiame istorijos tarpsnyje. Dienos pradžia – aušros grožis ir prasmė. Tai lyg įvadas į žmogaus gyvenimą. Toliau ryškėja to pasakotojo bruožai: smalsumas visatai, socialiniam, o vėliau ir politiniam gyvenimui. Tų temų yra ir daugiau – jas net sunku visas išvardinti, bet esmė
aiški – tai jau žmogaus atėjimas. Toks teksto suskaidymas knygoje nėra išryškintas; visas kūrinys yra vientisas kalbėjimas. Poetiškiausia dalis – „Duonos atėjimas“. Čia kiek pasigendama labiau susietų duonos ir kalbos temų. Tik du puslapiai skirti savotiškam Dievo atėjimui. Jo būtinybė išplaukia iš viso sumanymo – lėmėjas, likimas, vedantysis, gelbstintysis, padedantysis – viso ko ne tik kūrėjas, bet ir esantysis čia ir dabar, vienintelis, galintis sutaikyti pasaulį, padėti žmogui sukurti save, kad pildytųsi pasakotojo (autoriaus) troškimai ir svajonės.
Renginio vedėja Irena Arlauskienė knygos pristatymą pradėjo sena persų legenda, kuri baigiama vienu sakiniu: „Žmogus gimė, gyveno ir mirė“. Tai iš tiesų apibendrinanti žmogaus gyvenimo istorija, jo esmė. Kaip šitą išmintį pateikia „Trijų stebuklų“ autorius, suprasti įmanoma tik knygą interpretuojant pagal išryškintus pastebėjimus, kurie turi ne vieną paralelę su literatūra, religija, filosofija ir kartu atspindi mūsų kasdienybę.
Geriau susipažinti su knyga padėjo žinomi šilutiškiai, renginio metu išsakę savo pastebėjimus knygoje keliamais klausimais. Džiugu, kad autorius parodo platų žinių lauką, supratimą ir erudiciją. Pavyzdžiui, fizikas, knygos autorius, visuomenininkas Jonas Jaunius pasidžiaugė neradęs didelių astronomijos klaidų, kaip būna dažname grožinės literatūros kūrinyje. Įdomi teksto paralelė su Henriko Radausko eilėraščiu „Žemė žmogų pagimdė“. Poetas mato tik drakoną, lemiantį žemės ir žmogaus apokalipsę, o mūsų autorius šiai dabar taip dažnai spaudoje piešiamai situacijai pasiūlo katalikybei priimtiną Kristaus mokslu pagrįstą sprendimą. Jo dėmesys sutelktas į jaunimą, todėl labai svarbu buvo išgirsti ir pačių gimnazistų Viliaus Ežerinskio ir Gabijos Urbanavičiūtės požiūrį į pasaulio skaudulius, vikaro Audriaus Undraičio mintis apie jaunimą bei lietuvių kalbos mokytojos Jolitos Ežerinskės pasakojimą, kokioje šviesoje lekia mylinčio mokinius ir darbą mokytojo dienos. Fragmentus iš atskirų knygos dalių skaitė sambūrio „Vėdrynas“ literatės Birutė Morkevičienė, Zina Kuzminskaitė, Aldona Sapronaitienė.
Tik pradedant vakarą autorius nuoširdžiai padėkojo susirinkusiems šilutiškiams, ypač buvusiems bendradarbiams, iki šiol išlaikiusiems šiltus bičiulystės ryšius, vėliau atsakė į klausimus: „Kas paskatino jus rašyti?“, „Ar mes teisingai skaitome ir suprantame jūsų knygą?“, „Iškėlėte labai daug skaudžių žmonijos istorijoje buvusių dalykų; vienus, tikime, grindžiate savo išgyvento laiko pavyzdžiais, kitus imate iš kolektyvinės žmogaus patirties. Kokį matote ateities kelią?“
„Nuostabu, kad mūsų mieste yra žmonių, mąstančių nesmulkmeniškomis temomis, turinčių tvirtą požiūrį į pasaulio likimą, mokančių pasakyti ir parašyti žodį“, – apibendrindama išsakytas mintis kalbėjo Elena Stankevičienė.
Išsiskiriant knygos autoriui palinkėta giedrų dienų, įdomių minčių, padėkota už estetiškai išleistą knygą.
Birutė Morkevičienė
