Naumiestiškai susitiko su savo kraštiete Gintare Judžentyte-Šinkūniene
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filiale rugsėjo 25 dieną vyko susitikimas su doc. humanit. m. dr. Gintare Judžentyte-Šinkūniene ir vieninteliu profesionaliu Lietuvos vibrafonininku Mariumi Šinkūnu.
Ši mokslininkė yra naumiestiškė, 1999 m. baigusi Žemaičių Naumiesčio vidurinę mokyklą (dab. Žemaičių Naumiesčio gimnazija). Ji Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakultete 2003 m. apsigynė Filologijos bakalauro darbą. 2005 m. baigė VU Filologijos fakulteto Bendrosios kalbotyros magistrantūros studijas ir įgijo magistro laipsnį. 2010 m. VU Filologijos fakultete apgynė disertaciją „Latvių kalbos vietos prieveiksmiai: sinchronija ir diachronija“. 2010 m. už šį darbą gavo Mokslų akademijos jaunųjų mokslininkų darbų konkurso pagyrimo raštą. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė nuo 2009 m. dėsto sinchroninės ir diachroninės lietuvių kalbotyros dalykus VU Filologijos fakultete, dirba Lietuvių kalbos katedroje, nuo 2018 m. yra šios katedros docentė.
Marius Šinkūnas baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), savo žinias gilino ir koncertavo Prancūzijoje, JAV, Japonijoje. Muzikantas – daugelio respublikinių bei tarptautinių konkursų laureatas. Jis veda vibrafono meistriškumo kursus Sankt Peterburgo meno licėjuje, koncertuoja su džiazo, šiuolaikinės ir klasikinės muzikos atlikėjais. Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje įsteigė pirmąją Baltijos šalyse vibrafono klasę, yra LMTA dėstytojas. Radijo stotyje „LRT Klasika“ veda muzikos laidas. 2012 m. jam suteiktas Meno kūrėjo statusas.
Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė susitikimo konceptą apibendrino dviem žodžiais – KELIONĖ NAMO. Kaip ir visiems jauniems žmonėms, jai norėjosi išvykti mokytis, patirti naujų įspūdžių, sutikti įdomių žmonių. Būtent kalba buvo ta priežastis, kuri privertė atsisukti atgal į gimtinę ir suvokti, kokioje unikalioje vietovėje ji yra gimusi. Dialektologai iki šiol neranda bendro sprendimo, kam priskirti Žemaičių Naumiesčio kalbinį modelį. Čia kalbinė situacija įdomi dėl šioje vietovėje gyvenusių lietuvių, vokiečių, pravoslavų, lietuvininkų bendruomenių. Žemaičių Naumiestis – paribio miestelis, gyventojų kalboje yra daug išlikusių germanizmų. Anot docentės, naumiestiškių tarmė vis dėlto patyrė bendrinės kalbos įtaką. Kalbos norminimą galime įžvelgti ir 1911–1914 m. Žemaičių Naumiestyje kunigo Fridricho Megniaus leistame laikraštyje „Svečias“. Gintarė Judžentytė-Šinkūnienė daug dėmesio skiria žemaičių tarmėms. 2020 m. išleista mokomoji knyga „Pietų žemaičiai raseiniškiai“, 2017 m. – „Pietų žemaičiai varniškiai“, kurioje galima rasti nemažai informacijos ir apie Žemaičių Naumiesčio tarmę, papročius. Abi šias knygas kraštietė padovanojo Žemaičių Naumiesčio bibliotekai.
Išsamų, įdomų ir nuoširdų Gintarės Judžentytės-Šinkūnienės pasakojimą apie ieškojimus ir atradimus, pasiekimus ir įvertinimus papildė Mariaus Šinkūno vibrafonu atliekama užburianti, svajinga muzika.
Nijolė Rimkienė,
Šilutės F. Bajoraičio viešosios bibliotekos
Žemaičių Naumiesčio filialo bibliotekininkė
